Visą gyvenimą buvau ir liksiu Jūsų gerbėjas, ir, drįstu manyti, šiek tiek daugiau nei gerbėjas.

Bet šitas „šiek tiek daugiau“ įpareigoja. Gerbėjas gali tik gerbti, o tas „daugiau“ turi dar vieną pareigą – sakyti kas ne taip pagal gerai žinomą „Platonas draugas, bet…“

Požiūriai susikirto ties raktiniu mūsų savimonei žodžiu „žemė“. Nepradėsiu vardinti daugybės argumentų už nepardavimą žemės svetimšaliams, apsiribosiu dviem:

Pirmas – žemė lietuviui yra daugiau nei žemė, giliai savimonėje ji niekada netaps vien preke. Štai pora citatų:

„Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus“(Marius Katiliškis);

„Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė“ (Elena Bukelienė apie Mariaus Katiliškio kūrybą). Kitoms tautoms gal kitaip, bet tai jų reikalas.


Antras – 1569m. Liublino unijos aktu žemę leista pirkti bet kam, bet, praėjus dvidešimčiai metų, vienai kartai – 1589m. III-jame Lietuvos Statute šitai buvo atšaukta. Kodėl? Manau, buvo patirta, ką reiškia parduoti žemę ne saviems. Manęs neįtikins daugybė mandrų argumentų iš abiejų pusių, nes seku Kristaus posakiu, skirtu labai svarbiems sprendimams – „Taip, taip, ne ne, o visa kita iš piktojo“.

Dabar keletas konkretybių.

Pirmoji – be abejo, žemės gynėjų Sąjūdyje yra visko – nuoširdžių kovotojų ir avantiūristų, suvokiančių pasekmes ir einančių pasroviui, yra netgi slaptų kenkėjų ir svetimų jėgų statytinių. Bet nejaugi SĄJŪDYJE jų nebuvo? Ar neišaiškėjo jie sudegus šiaudų liepsnai? Ar taip jau sunku įžvelgti paraleles, bendrą vektorių tarp dviejų šitų Sąjūdžių?

Antroji – kuo Jums užkliuvo Panka? Statėte jį šalia Paleckio, žemės gynėjus išvadinote pankomis, bet kai sulyginote Panką su Hitleriu – to jau buvo per daug, sėdau rašyti šio laiško. Pateikiu Jums žinias apie šį žmogų. Po ankstyvos mamos mirties našlaitį apsiėmė auginti vilniečių gydytojų-patriotų šeima, ir išaugino jį tikru tėvynės mylėtoju.

Čia jo biografija trumpai:

Julius Panka gimė 1979 m. sausio 17 d. Anykščių rajono Traupio miestelyje. 1988 mirus motinai, paimamas globoti gydytojų šeimos iš Vilniaus. 1997 m. baigė Vilniaus Sausio 13-osios vidurinę mokyklą. 2001 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, istorijos specialybę. Studijuodamas dirbo Vilniaus Sausio 13-osios vidurinėje mokykloje skautų būrelio vadovu. 2001- 2002 m. m. dirbo Vilniaus vaikų globos namuose „Gilė“ auklėtoju, 2002-2003 m. Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje ir Vilniaus „Vilnies“ pagrindinėje mokyklose istorijos mokytoju. Nuo 2003 metų iki dabar dirba UAB „Bigreta“ vadybininku.

Moka anglų, rusų ir latvių kalbas.

Nuo 1990 metų dalyvauja skautų organizacijų veikloje, yra buvęs „Pilies“ ir „Keruočio“ skautų tuntininku, „Lietuvos skautijos“ tarybos nariu. Yra vadovavęs ir organizavęs ne vieną dešimtį skautiškų stovyklų, žygių ir renginių. Nuo 1995 iki 1997 aktyviai prisidėjo prie Jaunimo bendrijos „Verus“ organizuotų gatvės vaikų socializacijos projektų, dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje, 1999 -2001 aktyviai veikė Lietuvių tautinio jaunimo organizacijoje „Jaunoji karta“. Nuo 2008 metų vadovauja Lietuvių tautinio jaunimo sąjungai, buvo vienas iš Lietuvių tautinio centro steigėjų, šiuo metu yra šios organizacijos Etikos komisijos narys.

Nuo 2009 metų aktyviai prisideda prie kasmetinių Kovo 11-osios patriotinių eitynių, ir baltiškų kultūros stovyklų Dieveniškėse organizavimo. Yra politinės partijos Tautininkų Sąjunga steigėjas, 2011 metų gruodžio 17 dieną, atkuriamojo suvažiavimo metu, išrinktas partijos vicepirmininku. Vedęs, žmona Virginija šiuo metu vaiko priežiūros atostogose, dukra Milda moksleivė, sūnus Vaitautas eina į darželį. Pomėgiai: Lietuvos ir Latvijos istorija, etninė kultūra, kelionės.

Taigi jaunas žmogus, istorikas ir istorijos mokytojas, dirba su vaikais ir laisvalaikiu. Savo tautiškas pažiūras deramai derina su krikščionybe, jam ypač svarbi tradicinė lietuviška šeima, jo straipsnius spausdina ne tik tautininkų spauda, bet ir krikdemų „Apžvalga“, ir „Bernardinai“.

Jo biografijoje nėra jokios dėmės, prie kurios galėtų prikibti žurnalistai. Dar – Panka visai nesiruošia bėgti iš ES, yra už buvimą ES, bet aktyvų buvimą, taisant kas joje ne taip. Kiek teko susipažinti, tai rimtas, santūrus, lietuviškai lėtas jaunas žmogus, kuris jau baigia nusiplauti jam primestą skustagalvio nacio, fašisto etiketę. Nuo savęs galiu pasakyti – jei Julius Panka fašistas, tai aš, Algirdas Patackas – komunistas. Jam – 35-eri. Manau, po penkerių metų jis išaugs į ramų, tvirtą, santūrų politiką- patriotą sveikiausia šio žodžio prasme, ir kas žino…

O Jūs patikėjote laikraštienos pasakomis apie jį ir padarėte ir toliau darote iš jo baubą. Bandžiau Jus perspėti per sūnų ir Jūsų kamerdinerį Tučkų, bet matyt tai nebuvo padaryta.

Taip, mes rizikuojame. Taip, mes skelbiame karą ES blogybėms, metam iššūkį nusenusiai Europai vardan tos pačios Karolio Didžiojo Europos iš didžiosios raidės. Be abejo, galime pralaimėti, kaip vengrai 1956-iais, o jau nuostolių tai tikrai turėsime. Bet juk mes – Lietuva! Argi nebuvo moratoriumų ir blokadų, ar išduosime vengrus, vėl pakilusius į kovą, kaip ir 1956-iais?

Be abejo, šalia Juliaus Pankos šmėkšo dar viena figūra, o gal jų ir daugiau, su kuriais neičiau į žvalgybą, bet ar SĄJŪDYJE to nebuvo – galėčiau netgi įvardinti pavardes…

Vytautai Landsbergi, pirmasis ir tikrasis naujosios Lietuvos Prezidente, šlovingosios riterių giminės lietuviškosios atšakos tesėjau, kuri jau penkios kartos ištikimai tarnauja Lietuvai tėvynei – prašau, neatmeskite lengva ranka mano sakymų. Jie – iš širdies, pasitelkiant sveiką protą ir paaštrėjusią pastaruoju metu nuojautą. Dar kartą – visada Jus gerbiau ir gerbsiu, nes mačiau Jus iš arti labai realios mirties akivaizdoje. Jūs buvote jai pasiruošęs, ir Lietuva per amžius šito neužmirš.

Atrodo, atlikau savo pareigą.

Buvęs Jūsų asmens sargybinis, Sąjūdžio eilinis Algirdas Patackas.

Įsisiūbuojant prezidento rinkimų kampanijai pasigirsta aimanų, kad vis stipriau puolama mūsų šalies vadovė. Ją, esą, atakuoja tai Rusijos šnipų elitas, tai oligarchų šmėklos.

Puola elitas?

Viena iš prielaidų – prezidentę, esą, atakuoja korumpuotas plutokratinis elitas, o remia engiama tauta, kuriai ji yra vienintelis šviesos spindulėlis tamsos karalystėje. Nelabai suvoktina, kodėl gi elitas turėtų pulti saviškę ir ką tam elitui tuomet priskiriame.

Juk vieno iš elito patriarchų, Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko mokinę (ji pati taip prisistato), gabią karjeristę ir pragmatikę, remia kitas elito patriarchas profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat konservatorių bei liberalų žiedas, kuris tikrai įsižeistų priskirtas „runkeliams“.

Jei kalbėsime apie kompartijos-socialdemokratų elitą, jis irgi tiesia D. Grybauskaitei ranką, nes kandidatu į prezidentus kelia absoliučiai beviltišką Zigmantą Balčytį, bijantį tautos mylimą Dalytę nors dėl ko nors kritikuoti.

Pagaliau pati „puolamoji“ į tą elitą nomenklatūriniais keliais, o ne per kokias revoliucijas įsitrynė jau seniai ir per kelių ministerijų koridorius nuropojo iki Briuselio biurokratijos aukštumų, iš kur katapultavosi į prezidentūrą. Tad kokia iš jos tautos iškeltoji revoliucionierė? Kai kiti kėlė revoliucijas, ji darė karjerą.

Tai ar užpuolė rusai?

Valstybės saugumo departamentas, kartu su prezidentūros aparato poniomis ir draugiškai nusteikusiomis didelės naujienų agentūros žurnalistėmis neseniai pamėgino suvaidinti trilerį, kuris virto komedija su farso elementais. Patys iš savęs ir vienas per kitą ponai ir ponios paskleidė „naujieną“, kad rusai netrukus gali pradėti šnekėti apie Lietuvą ir jos Dalią blogai. Prezidentūrai pasitengus ir pačiai prezidentei panorėjus, slaptos pažymos turinys tapo paviešintas, tačiau rezultatas buvo nekoks. Niekinis rašinėlis apie tai, kad rusai nemyli Lietuvos ir gali blogai apie ją rašyti, pasirodė vertas ne daugiau nei riestainio skylė.

Dar daugiau, ta riestainio skylė yra juridiškai saugoma kaip valstybės paslaptis. Tad dabar ir tenka išsisukinėti vargšams prokurorams ir „estetešnikams“, kad netektų segti antrankių tiems, kurie tenorėjo gero – anot prof. V. Landsbergio, „paskiepyti prezidentę nuo skandalų“ (t. y. nuo bet kokios kiritikos, nurašant bet kokią nepalankią žinią ar vertinimą Rusijos šnipams). Dabar nebeaišku, ar tie rusai jau užpuolė ir mes apsigynėme, ar dar reikia gulėti informaciniuose apkasuose?

Populistiniai riktelėjimai

Šią savaitę, dalyvaujant radijo laidoje, kolega paklausė, ar prezidentė yra populistiška. Jei populizmo etalonu laikysime ubagų karalių Vytautą Šustauską – tuomet ne. Drausmingai karjeristei ne lygis su garsiakalbiu lakstyti aplink Rotušę ir žadėti visus sušaudyti. Vis dėlto minėti „skiepai“ tėra pigus populistinis triukas, siekiant mobilizuoti dalį rinkėjų. Ekskursijos metu užsipulti sveikatos apsaugos ministrą už tai, kad šis stebuklingai per metus neiškėlė iš Žvėryno infekcinės ligoninės – irgi tas pats. Strimgalviais per naktį gimdyti progines kodeksų pataisas, kai koks teisėjas paleidžia su narkotikais pagautą tadžiką, palydint tai tautai patinkančiais „tvarkos ir teisingumo“ šūkiais, – irgi visai nieko. Sunkiau su kokia Garliava, kai, vėl talentingai laukiant, kur viskas pasisuks, tenka rinktis sakinį be veiksmažodžių: „Prievarta prieš mergaitę netoleruotina.“

Kitos praktikos, jei jas naudotų koks nors Rolandas Paksas, gal irgi būtų priskirtinos populistinėms, bet štai tautos numylėtinei viskas gerai, kai pusę darbotvarkės užima važinėjimas po liaudį, pagiedant su senelių namų gyventojais „Mūsų dienos kaip šventė“ arba naudojant savo viešieisiems ryšiams vaikučius. Antai, reporatažas iš prezidentūros, kuriame Tautos mama mokinukams klubų judesiais demonstruoja, kaip už durų dreba ministrai, o vėliau po vieną pakalbina vaikučius apie tai, koks sunkus jiems atrodo prezidentės darbas, pelnytų premiją ir kokiais 1982 metais.

Taigi, bendras fonas toks. Todėl tenka gerokai pasukti smegenis, kurgi čia tas sutelktinis oligarchų ir KGB puolimas. Tik kartais kas nors paklausia, ko gi ji būtent kantriai laukė 1989–1990 metais. Vienas jaunas kolega, prisiiūrėjęs amerikietiškų medijų, dar yra drįsęs paklausti apie panelės prezidentės santykius su Dievuliu ir tuo supykdė ne tik pačią tautos Dalią, bet ir daugelį išlaižyto politkorekto prievaizdų. Jei oligarchai ir KGB gali tik tiek – Jos Ekscelencijai niekas negresia. Mat daugumai tautos nusipjaut į tai, kas nutekina pažymas ir kaip ten elite jie vienas kitą trolina. Meilės objektą ji yra pasirinkusi – miegokite ramiai, generole Grina.

Tomas Čyvas

P.s. Tipiškas nomanklatūrinės karjeristės pasisakymas apie Ukrainą taip pat orientuotas į tai, kad nesupyktų nei provakarietiška, nei prorusiška rinkėjų dalis:

„Iš tikrųjų tai, kas vyksta Ukrainoje, jau visiškai nebepateisinama ir netgi, aš sakyčiau, nusikalstama. Ir tai aš taikau abiem pusėms. Tai yra ir valdžiai, ir daliai opozicijos, kurie labai agresyviai provokuoja tokius labai, sakyčiau, agresyvius veiksmus, kurie privedė ne tiktai prie kraujo praliejimo, bet ir prie žmonių žūties. Todėl Vakarų, tarptautinė bendruomenė jau turi imtis veiksmų, pasmerkimai abiem pusėms neišvengiami.“

balsas.lt

Audrius Butkevičius
 

Kartą, dar prieš „rožių revoliuciją“, pasakiau draugams gruzinams, kad chačapuri baisiausias jų tautos priesas! Kas nežino, tai kalbėjome apie miltinį blyną įdarytą sūriu... Labai pigų ir labai kaloringą patiekalą, tokį populiarų vargingoje šalyje, kad liekną gruziną atrasi tik nacionaliniam balete. Šnekėjom ne apie nacijos sveikatą. Sakiau, kol žmonės galės užkimšti pilvą tokiu maistu jie nesirįš socialinėms permainoms, nerizikuos! Pilnas pilvas kuria saugumo iliuziją: tenkinkis mažu ir tau nereikės kovoti vardan ateities! Todėl nacijos pilvo apimtys yra bet kurios valdžios nuolatinio dėmesio centre. Todėl visada ir visur pakanka „vadovų – rūpintojėlių“ eilinės krizės metu siūlančių „susiveržti diržus“, „apriboti savo poreikius“, „apkarpyti atlyginimus“, „tenkintis mažu“... kaip regite viskas apie pilvą! Ir visada bei visur stokojama lyderių sakančių: „pasiraitokim rankoves“, „kibkim į darbą“, „aš turiu planą“, „atakuojam, mes prasiveršim“!  Tai jau ne pilvo reikalai. Dvi kryptys, du reagavimo tipai, dvi filosofijos... In ir Jan ... pasyvumas ir aktyvumas, pasakysite, nieko naujo! Deja, krizėje pasirinkimas tarp pirmojo ir antrojo, tai gyvybės ir mirties klausimas. Kinietiškas ieroglifas reiškiantis „krizė“ turi dvi reikšmes: „katastrofa“ ir „palanki galimybė“. Ir tik nuo tavęs priklauso, kuri reikšmė dominuos. Norint gauti „palankią galimybę“ būtina vadovautis paveikios akcijos filosofija: tavo veiksmai bet kurioje situacijoje įtakoja rezultatą! Suprasti, kad problemos sprendimas yra tik už jos ribų. Krizės valdymo pagrindas – surasti naujas pergalingas idėjas, sulaužyti tau primestas taisykles, orientuotis į idealų galutinį rezultatą... Nuolatos ieškoti palankios galimybės! Nevaldoma krizė taps katastrofa ir tau beliks likviduoti pasekmes. Aksiomos? Kodėl jomis nesivadovaujama? Kaip senoje dainoje: „Ko verkiam, ko dejuojame, ko stumdomės pakampėmis“ Keista, bet efektyviai veikti krizėje mus geriausiai motyvuoja tuščias pilvas! Nelaimei, mes taip pat turime politinį gruziniško chačapuri, itališkos picos, pudingo ar hamburgerio analogą – cepeliną. 


Nors mes ir žmonės, bet į pavojų – krizę dažniausiai reaguojam taip pat instinktyviai, kaip ir menkiausias vabalėlis, pagal paties Dievo rekomenduotus modelius: „bėgti“, „kautis“ arba „apsimesti negyvu“. Kiekvienas gali pasirinkti pagal situaciją ar savo prigimtį. Šiandien, mūsų valdžia, susidūrusi su būtinybę „ką nors daryti“ reaguoja pagal biologinės mimikrijos modelį: „apsimeta negyvais“! Todėl gebėjimas tenkintis mažu paskelbtas nacionaline vertybe ir dorybe. Katalikiški klebonai šaukia iš sakyklų, kad reikia kenteti, kad mūsų broliai Sibire dar ne taip kentėjo...  Susiveržti diržus ir apriboti vartojimą tuo pat metu padidinant mokesčius žinoma yra ekonominis apsimetimo negyvu analogas. Ir vienu ir kitu atveju stabdomi gyvybiniai procesai. Ekonomikoje, tai kelias niekur, nes sumažėjęs vartojimas dar labiau sumažins mokesčių surinkimą... žodžiu užburtas ratas. Jeigu gamtoje apsimestinė mirtis kartais veiksminga, nes grobuonis veikia instinktyviai ir susmirdusių lavonų neėda, tai pasaulinės fondų biržos griūtį sukėlę berniukai protauja, turi strategiją ir planus. Jie mielai suės ir Kubillų ir Zuoką ir VP marketo didžiavyrius nepriklausomai nuo apsauginės spalvos ar prasto kvapo... Juk ši krizė tam ir buvo sugalvota, kad dar kartą būtų perdalintas turtas pasaulyje. Su akcentu, Rytų bei Centrinei Europai. Kad į nacionalinių verslininkų vietas ateitų stambių kartelių kapitalas, mums savo šalyje paliekant tarnų vietas. Globalizacija taip sakant. 
Beje, yra dar dvi tipiškos instinktyvios reakcijos į pavojų: „bėgti“ ir „kautis“. „Bėgti“ taip pat mėgstamas mūsų valdžios „modus vivendi“. Bėgimas, kaip ir tenkinimasis mažu pakeltas į nacionalinės strategijos rangą. Pradžioje buvo paskatinti pabėgti tie kurie galėdami dirbti užsienyje kasmet siūsdavo į Tėvynę daugiau nei milijardą eurų. Dabar atėjo eilė važiuojantiems nusipirkti dešros i Lenkiją... Tai irgi bėgimas. O man asmeniškai dar ir gėda. Lietuviai perka maistą Lenkijoje! Kai Aleksandras Hamiltonas rašė: „nacija, kuri galėdama rinktis tarp pavojaus ir gėdos renkasi pastarąją yra pasiruošusi turėti šeimininką ir žinoma jo nusipelno“, jis gerai pataikė ir mums. 
O dabar pakalbėkime apie trečiają, kovos strategiją arba tai ką Hamiltonas pavadino pavojumi. Tai visiškai priešingas bėgimui ar mirtinam sustingimui veiksmas. Čarlzas Toinbi tyrinėjęs 26 civilizacijų krizes per pastaruosius 3000 metų nustatė „iššųkio – atsako“ dėsnį. Bet kurios visuomeninės grupės plėtra prasideda nuo krizės. Išorinis pavojus, iššukis, pareikalauja iš lyderio rasti naują progresyvią idėją, sparčiai reorganizuoti visuomeninę grupę, sukuriant naują, gąlinčią kompensuoti grėsmę struktūrą. Jei lyderio sprendimai ir veiksmai efektyvūs išorinė grėsmė likviduojama, grupė stiprėja ir auga. Dabar ji pajėgi priimti naują, didesnį iššūkį. Ir vėl: nauja idėja, reorganizacija, pasirinkimas kovoti, o ne bėgti išveda grupę į naują istorinės spiralės viją. Bet kuri Č. Toinbi tyrinėta civilizacija prasidėjo nuo mažos genties, kurios lyderis priėmė iššūkį ir įvykdė būtiną reorganizaciją. Taip, kaip karalius Mindaugas Lietuvoje ar Čingischanas Mongolijoje ar Petras I Rusijoje... „valstybės ir nacijos tikslas ekspancija“ rašė rusų istorikas A. N. Sacharovas, tyrinėjęs imperijų saveikas. Arba mes priimam iššūkius, kovojam, augam ir dominuojam arba patenkam svetimon įtakon, nykstam ir mirštam. Taip, kaip Lietuva po Krėvos ir Liublino unijų ir galimai Europinės Unijos taip pat. 
Nei vienas lyderis priėmęs iššūkį ir pradėjęs reorganizacija krizės akivaizdoje neviliojo saviškių būtinybe veržtis pilvą! Mozė kalbėjo apie „Pažadėtają Žemę“, J. Kristus apie „Dangaus Karalystę“, Napoleonas sakė „ mano kariai... aš jus vesiu į pačias derlingiausias pasaulio šalis!“, Ruzveltas žadėjo „nauja kursą“, De Golis atstatinėjo „Prancūzijos didybę“ ir įtaką pasaulyje, Čerčilis kovojo už „civilizacijos likimą“, J. Stalinas vedė į „Pasaulinę revoliuciją...“ 
Bet kuris iš pasaulio „didžiųjų“, sėkmingai išvedusių juo patikėjusius žmones į naujas „žemes“ rodė tikslą, motyvavo žygiui, ieškojo naujų idėjų ir jas siųlė saviškiams. Mastė GALIMYBIŲ o ne PROBLEMŲ kategorijomis. Net minėdami siūlomo kelio sunkumus jie nepaleisdavo iš akių motyvuojančios vizijos. „Be regėjimų žūsta tautos“ sako Šventasis Raštas! 
Todėl teigiau ir teigiu, kad nieko nėra žalingesnio  už „gebėjimą tenkintis mažu“! Nėra nieko pavojingesnio nacijai už „pilvus susiveržti“ krizės akivaizdoje siūlančius lyderius. Nei jie nei jų ideologija niekur nenuves. 
Suveržtų pilvų „dorybę“,  slopinančią asmeninės, nacionalinės ir valstybinės ekspansijos instinktą, mums perša visi, kas jos neišpažįsta! Instinktas plėstis, augti, siekti geresnio maisto, geresnių medžioklės plotų, geresnių ganyklų ar derlingesnių žemių neskaitlingas gentis gyvenančias stepėse ar miškingose pelkėse paverčia nugalėtojų nacijomis, jų valstybes imperijomis o juos pačius pasaulio ateities kūrėjais. „Plus ultra“ – „vis tolyn“, su šiuo devizu buvo užkariautas Naujasis pasaulis. Užslopintas ekspansijos instinktas tai pasakos apie: „esame maža tauta“, tai nuolatinė bakūžės gadynės nostalgija, verčianti mus valgyti riebų ir nesveiką pernykščių bulvių cepeliną, įdarytą riebia ir nesveika kiauliena, kuprintis tarno pozoje dirbant savo ar svetimo monopolisto įmonėse Lietuvoje ar svetur, pardavinėti savo žemę už grašius užsienio spekuliantams, praskolinti save švedų bankams ir žlungant valstybės ekonomikai leisti jiems išsivežti grobį iš Lietuvos. 
Kalbant A. Butkevičiaus ir A. Kubiliaus pamėgtomis pilvinėmis kategorijomis būtina pranešti: Ponai, nugalėtojai alkanų pilvų diržais nevaržo! Tuščias pilvas nugalėtoją skatina žygiui: surasti naują idėją, naujas žemes, naujas rinkas, naujus produktus, naujas marketingo sistemas... Nugalėtojai nevalgo „erzaco“ ar „fast fūdo“ alkanam pilvui užkišti. Nugalėtojai renkasi naują, t. y. „šviežieną“ ir tai jų skiriamasis ženklas!  Protėviai – nugalėtojai, girdę žirgus Juodosios jūros limanuose, „Bušo kojų“ nevalgė! Garantuoju, kad ir kugelio su smetona taip pat. Gryną mėsą rijo arba žalią ropę (anot Senkevičiaus) graužė. Todėl chačapuri yra gruzinų, o cepelinas lietuvių tautos priešas! 
Atsakyk pats sau: ar tu leidi save stumdyti, iš savęs tyčiotis, ar tavo šiandieninis paklusnumas netaps dar vienais pančiais vaikams? Kokio instinkto vędinas gyveni: „apsimeti negyvu“, „bėgi“ ar „kovoji“?

laisvaslaikrastis.lt