Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL © Baltijos fotografijos linija Kritikavusieji ar net besityčioję iš Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, o tiksliau – Seimo vadovybės (kartu dalyvavo ir vicepirmininkas iš opozicijos P. Auštrevičius bei Užsienio reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas G. Kirkilas) išvykos į Ukrainą šiandien turėtų atsiprašyti: po Lietuvos delegacijos į Kijevo mitingus atvyko buvęs Lenkijos premjeras, vienas iš opozicijos lyderių J. Kačinskis, buvęs Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis su savo partijos nariais ir t.t.
Maža to – dėl milicijos išvaikytų mitinguotojų savo pasipiktinimą, o tai reiškia ir palaikymą opozicijai, pareiškė Europos Sąjunga; JAV valstybės sekretorius Džonas Kerry primygtinai pasiūlė Ukrainos valdžiai įsiklausyti į savo mitinguojančios tautos balsą, o Prancūzijos užsienio reikalų ministras net oficialiai pakvietė vieną iš Ukrainos opozicijos lyderių Vitalijų Klyčko atvykti į Paryžių.
Juokingiausia, kad tuomet, kai konservatorių vadai unisonu su Rusijos Dūmos pirmininku koneveikė šį itin svarbų Seimo vadovybės vizitą, Ukrainos protestuotojams Maidano aikštėje kalbą jau rėžė jų pačių partijos atstovas Emanuelis Zingeris.
Tad turėtume tik džiaugtis, jog Lietuva pirmoji pravėrė Ukrainos opozicijai tarptautinius vartus, ir kelti natūralų klausimą: kas šiandien galėtų paneigti, kad būtent oficialios aukštos Lietuvos delegacijos pasisakymas protesto mitinge ir įsiutino Ukrainos valdžią taip, kad ji ne tik atliko neadekvatų diplomatinį demaršą prieš Lietuvą, bet ir padarė lemtingą klaidą – sekmadienio naktį išvaikė taikius protestuotojus? Po šio išvaikymo įvykiai pradėjo priminti revoliuciją, kurios pabaiga sunkiai prognozuojama. Kaip sakė vienas iš Lietuvos delegacijos dalyvių P. Auštrevičius, niekas taip lengvai nebenurims, kaip manoma Lietuvoje – „kelio atgal nebėra“. Tą pakartoja visi, iš ten grįžę.
Taigi Lietuvos delegacijos vizitas ir aktyviosios bei pažangiosios ukrainiečių dalies palaikymas buvo labai laiku – manau, jį ukrainiečiai su dėkingumu prisimins ilgai, kaip mes prisimename Islandijos paramą Lietuvai sunkiu metu – 1991-ųjų sausį. Beje, tuometis Islandijos parlamento sprendimas pripažinti Lietuvą aukštuose diplomatijos sluoksniuose taip pat buvo vertinamas kaip neprotingas išsišokimas, trukdantis M. Gorbačiovui taikiai reformuoti SSRS imperiją.
Kas toliau?
Akivaizdu, kad revoliucija Ukrainoje kelia rimtą pavojų ne tik prezidentui Viktorui Janukovyčiui, kuris jau vėl skambina į Briuselį ir prašo tęsti derybas su Europos Sąjunga, bet taip pat ir Vladimirui Putinui, skubančiam komentuoti, kad tai jokia revoliucija, o tik riaušės dėl valdžios, ir tai neturi nieko bendro su Ukrainos ir ES santykiais.
Išvada – Kremlius akivaizdžiai bijo, kad ši eurorevoliucija nepersimestų ir į Rusiją. Nes ekonominė padėtis ryškiai blogėja ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje – verslininkai sako, kad po olimpinių žiemos žaidynių Sočyje to tušuoti Kremlius nebepajėgs.
Todėl šiuo atžvilgiu V. Janukovyčiaus padėtis tikrai nepavydėtina: ekonomika gilioje krizėje, ukrainietiška grivina prie infliacijos ribos, iš vienos pusės Rusija gąsdina, kad, Ukrainai pasukus į Europos Sąjungą, jai bus atimtos visos muitų lengvatos, bet iš kitos pusės – pati Rusijos ekonomika lyg vėjų perpučiama. Kaip tokiomis sąlygomis išsilaikyti ant žirgo iki 2015 metų prezidento rinkimų? Todėl V. Janukovyčius ir pabandė iš karto užsėsti abi kėdes. Kaip, beje, ir Armėnija, Vilniuje flirtavusi su ES, o grįžusi su fanfaromis pasitiko V. Putiną ir pareiškė stosianti į Rusijos muitų sąjungą.
Tačiau sėdėjimas ant dviejų kėdžių neišvengiamai anksčiau ar vėliau baigiasi skrydžiu ant žemės.
Šį prasidėjusį kritimą atskleidžia ne tik pakrikimas V. Janokovyčiaus partijos gretose, ypač Vakarų Ukrainoje, bet ir štai toks beviltiškas blaškymasis: išvaikomas taikus mitingas, užsibarikadavęs teisėjas naktimis priima niekam nebeįdomius draudimus rinktis centrinėse aikštėse, nes ten neva puošiamos Kalėdų eglės, prezidentas su premjeru aiškina, kad milicija brutaliai elgiasi be jų žinios, tačiau Kijevo milicijos vado atsistatydinimo nepriima, V. Janukovyčius kviečia opoziciją kartu kovoti su provokatoriais – chuliganais, puolusiais akmenimis ir dujomis miliciją bei žalojusiais valdžios pastatus, o Ukrainos televizija rodo kadrus apie itin draugiškus provokatorių ir milicijos santykius...
Užtat bendras tikslas – eurorevoliucija – kaip niekad suvienijo opoziciją, kuri kasdien vaidina vis reikšmingesnį vaidmenį. Todėl belieka tik pasikartoti: Lietuvos Seimo vadovybės išvyka į Kijevą ne tik prisidėjo prie istorinių Ukrainos virsmų, bet ir užmezgė itin draugiškus santykius su būsimąja Ukrainos valdžia.
Tą patį reikėtų skubiai daryti ir Rusijoje bei Baltarusijoje – vėl atnaujinti Lietuvos valdžios atšalusius santykius su jų opozicijomis, nes ukrainiečių opozicionierių sėkmė gali sukelti užkrečiamąją bangą – panašiai kaip revoliucijos Rytų Afrikoje.
Apie tai jau svarstoma demokratiškesnėje Rusijos žiniasklaidoje. Deja, pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos formuotojai per daug užsiėmę artėjančiais prezidento rinkimais, kad galėtų sutelkti bendras nedideles mūsų jėgas šiuo istoriškai svarbiu laikotarpiu. Kaip taikliai pažymi G. Kirkilas, pagrindinė užsienio politikos formuotoja pagal Konstituciją – Prezidentė - pati nieko neformuoja ir aplink save netelkia, net nesikalba su Seimo vadovybe, tad tenka imtis iniciatyvos pačiam parlamentui.
Gal taip netgi geriau, nes bent jau Baltarusijos opozicijos akyse D. Grybauskaitė – jų diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos bičiulė, išdavusi opozicijos lyderį Olesį Beliackį ir padėjusi A. Lukašenkai areštuoti opozicijos paramos sąkaitas ir taip užgniaužti prieš keletą metų vykusius masinius protestus Minske.
Tad kad ir kaip būtų keista, šiuo metu visos pažangesnės užsienio politikos viltys Rytų kryptimi gali būti siejamos tik su kairiųjų vadovaujamu parlamentu – stipriausioji opozicinė jėga – konservatoriai yra tiesiog tapę Prezidentės nevykusios politikos įkaitais.
Prieš kokį dešimtmetį ar net penkmetį tokį Lietuvos politinį virsmą galėjai susapnuoti tik baisiame košmare – štai koks nenuspėjamas gyvenimas.
Bernardinai.lt
Maža to – dėl milicijos išvaikytų mitinguotojų savo pasipiktinimą, o tai reiškia ir palaikymą opozicijai, pareiškė Europos Sąjunga; JAV valstybės sekretorius Džonas Kerry primygtinai pasiūlė Ukrainos valdžiai įsiklausyti į savo mitinguojančios tautos balsą, o Prancūzijos užsienio reikalų ministras net oficialiai pakvietė vieną iš Ukrainos opozicijos lyderių Vitalijų Klyčko atvykti į Paryžių.
Juokingiausia, kad tuomet, kai konservatorių vadai unisonu su Rusijos Dūmos pirmininku koneveikė šį itin svarbų Seimo vadovybės vizitą, Ukrainos protestuotojams Maidano aikštėje kalbą jau rėžė jų pačių partijos atstovas Emanuelis Zingeris.
Tad turėtume tik džiaugtis, jog Lietuva pirmoji pravėrė Ukrainos opozicijai tarptautinius vartus, ir kelti natūralų klausimą: kas šiandien galėtų paneigti, kad būtent oficialios aukštos Lietuvos delegacijos pasisakymas protesto mitinge ir įsiutino Ukrainos valdžią taip, kad ji ne tik atliko neadekvatų diplomatinį demaršą prieš Lietuvą, bet ir padarė lemtingą klaidą – sekmadienio naktį išvaikė taikius protestuotojus? Po šio išvaikymo įvykiai pradėjo priminti revoliuciją, kurios pabaiga sunkiai prognozuojama. Kaip sakė vienas iš Lietuvos delegacijos dalyvių P. Auštrevičius, niekas taip lengvai nebenurims, kaip manoma Lietuvoje – „kelio atgal nebėra“. Tą pakartoja visi, iš ten grįžę.
Taigi Lietuvos delegacijos vizitas ir aktyviosios bei pažangiosios ukrainiečių dalies palaikymas buvo labai laiku – manau, jį ukrainiečiai su dėkingumu prisimins ilgai, kaip mes prisimename Islandijos paramą Lietuvai sunkiu metu – 1991-ųjų sausį. Beje, tuometis Islandijos parlamento sprendimas pripažinti Lietuvą aukštuose diplomatijos sluoksniuose taip pat buvo vertinamas kaip neprotingas išsišokimas, trukdantis M. Gorbačiovui taikiai reformuoti SSRS imperiją.
Kas toliau?
Akivaizdu, kad revoliucija Ukrainoje kelia rimtą pavojų ne tik prezidentui Viktorui Janukovyčiui, kuris jau vėl skambina į Briuselį ir prašo tęsti derybas su Europos Sąjunga, bet taip pat ir Vladimirui Putinui, skubančiam komentuoti, kad tai jokia revoliucija, o tik riaušės dėl valdžios, ir tai neturi nieko bendro su Ukrainos ir ES santykiais.
Išvada – Kremlius akivaizdžiai bijo, kad ši eurorevoliucija nepersimestų ir į Rusiją. Nes ekonominė padėtis ryškiai blogėja ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje – verslininkai sako, kad po olimpinių žiemos žaidynių Sočyje to tušuoti Kremlius nebepajėgs.
Todėl šiuo atžvilgiu V. Janukovyčiaus padėtis tikrai nepavydėtina: ekonomika gilioje krizėje, ukrainietiška grivina prie infliacijos ribos, iš vienos pusės Rusija gąsdina, kad, Ukrainai pasukus į Europos Sąjungą, jai bus atimtos visos muitų lengvatos, bet iš kitos pusės – pati Rusijos ekonomika lyg vėjų perpučiama. Kaip tokiomis sąlygomis išsilaikyti ant žirgo iki 2015 metų prezidento rinkimų? Todėl V. Janukovyčius ir pabandė iš karto užsėsti abi kėdes. Kaip, beje, ir Armėnija, Vilniuje flirtavusi su ES, o grįžusi su fanfaromis pasitiko V. Putiną ir pareiškė stosianti į Rusijos muitų sąjungą.
Tačiau sėdėjimas ant dviejų kėdžių neišvengiamai anksčiau ar vėliau baigiasi skrydžiu ant žemės.
Šį prasidėjusį kritimą atskleidžia ne tik pakrikimas V. Janokovyčiaus partijos gretose, ypač Vakarų Ukrainoje, bet ir štai toks beviltiškas blaškymasis: išvaikomas taikus mitingas, užsibarikadavęs teisėjas naktimis priima niekam nebeįdomius draudimus rinktis centrinėse aikštėse, nes ten neva puošiamos Kalėdų eglės, prezidentas su premjeru aiškina, kad milicija brutaliai elgiasi be jų žinios, tačiau Kijevo milicijos vado atsistatydinimo nepriima, V. Janukovyčius kviečia opoziciją kartu kovoti su provokatoriais – chuliganais, puolusiais akmenimis ir dujomis miliciją bei žalojusiais valdžios pastatus, o Ukrainos televizija rodo kadrus apie itin draugiškus provokatorių ir milicijos santykius...
Užtat bendras tikslas – eurorevoliucija – kaip niekad suvienijo opoziciją, kuri kasdien vaidina vis reikšmingesnį vaidmenį. Todėl belieka tik pasikartoti: Lietuvos Seimo vadovybės išvyka į Kijevą ne tik prisidėjo prie istorinių Ukrainos virsmų, bet ir užmezgė itin draugiškus santykius su būsimąja Ukrainos valdžia.
Tą patį reikėtų skubiai daryti ir Rusijoje bei Baltarusijoje – vėl atnaujinti Lietuvos valdžios atšalusius santykius su jų opozicijomis, nes ukrainiečių opozicionierių sėkmė gali sukelti užkrečiamąją bangą – panašiai kaip revoliucijos Rytų Afrikoje.
Apie tai jau svarstoma demokratiškesnėje Rusijos žiniasklaidoje. Deja, pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos formuotojai per daug užsiėmę artėjančiais prezidento rinkimais, kad galėtų sutelkti bendras nedideles mūsų jėgas šiuo istoriškai svarbiu laikotarpiu. Kaip taikliai pažymi G. Kirkilas, pagrindinė užsienio politikos formuotoja pagal Konstituciją – Prezidentė - pati nieko neformuoja ir aplink save netelkia, net nesikalba su Seimo vadovybe, tad tenka imtis iniciatyvos pačiam parlamentui.
Gal taip netgi geriau, nes bent jau Baltarusijos opozicijos akyse D. Grybauskaitė – jų diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos bičiulė, išdavusi opozicijos lyderį Olesį Beliackį ir padėjusi A. Lukašenkai areštuoti opozicijos paramos sąkaitas ir taip užgniaužti prieš keletą metų vykusius masinius protestus Minske.
Tad kad ir kaip būtų keista, šiuo metu visos pažangesnės užsienio politikos viltys Rytų kryptimi gali būti siejamos tik su kairiųjų vadovaujamu parlamentu – stipriausioji opozicinė jėga – konservatoriai yra tiesiog tapę Prezidentės nevykusios politikos įkaitais.
Prieš kokį dešimtmetį ar net penkmetį tokį Lietuvos politinį virsmą galėjai susapnuoti tik baisiame košmare – štai koks nenuspėjamas gyvenimas.
Bernardinai.lt
